Vokiečių archeologas.
Gimė 1822 m. sausio 6 d. Neubukove (Vokietija).
Prieš tampant archeologu jam teko būti indų plovėju, prekeivio mokinuku, batsiuviu, eiliniu pirkliu ir galiausiai turtingu prekybininku. Dar vaikystėje Homero poezijos paveiktas, vėliau visą savo sukauptąjį turtą paskyrė poemose minimoms vietoms surasti. 1871 m. pradėjo savo kasinėjimus, atrado Trojos miesto griuvėsius. 1876 m. Mikėnuose – turtingus XVI– XIII a. pr. m. e. gentinės aristokratijos kapus, 1884 m. – Tirinto pilį. Stulbinančiais atradimais atvėrė iki tol nežinomą iki graikišką kultūrą.
Savo atradimus, tyrinėjimus aprašė knygose: „Mikėnai“ (1878), „Orchomenas“ (1881), „Troja“ (1884), „Tirintas“ (1886) ir kt.
Atradėjo kelias į Troją ėjo ir per Klaipėdą. Reikšmingi H. Šlymanui buvo 1854-ieji, Klaipėdos miesto istoriją paženklinę didžiuliu gaisru, kuris per porą dienų pelenais pavertė ištisus uostamiesčio gyvenamuosius kvartalus. Gaisro išvakarėse iš Amsterdamo atplaukė du H. Šlymano prekėmis pakrauti garlaiviai. Išgirdęs apie nelaimę, į Klaipėdą atskubėjo ir pats H. Šlymanas. „Tarp rūkstančių griuvėsių krūvų nusiminęs ieškojau pono Mejerio (H. Šlymano reikalų patikėtinio Klaipėdoje). Galiausiai pasisekė jį surasti. Man pasiteiravus, ar kroviniai išliko, jis tik mostelėjo ranka rusenančių sandėlių link: ten jie guli palaidoti“, – užrašė savo dienoraštyje būsimasis archeologas.
Tačiau H. Šlymaną lydėjo sėkmė, jo atgabentoms prekėms neatsiradus vietos Mejerio sandėliuose, jas darbininkai iškrovė kitoje vietoje, kurios gaisras nepalietė. H. Šlymanas liko Klaipėdoje prižiūrėti, kaip realizuojamos prekės, gautą pelną jis galėjo investuoti į tolesnį verslą, o po kelerių metų pasitraukti iš prekybos ir atsidėti reikšmingiems archeologo darbams.
Mirė 1890 m. gruodžio 26 d. Neapolyje (Italija).