Lietuvos literatūros tyrinėtojas, kritikas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras.
Gimė 1925 m. vasario 8 d. Gargžduose. Baigė Gargždų vidurinę mokyklą. 1948 m. įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lituanistiką. Mokslus tęsė TSRS MA M. Gorkio pasaulinės literatūros instituto aspirantūroje ir 1956 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją. Tolesnę mokslinę ir kūrybinę veiklą visam laikui susiejo su Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutu, ilgą laką jam vadovavo.
1975 m. filologijos mokslų daktaras. 1985 m. LSSR mokslų akademijos tikrasis narys.
1950-1953 m. dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje.
Nuo 1956 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (nuo 1990 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas), nuo 1957 m. Sovietinės literatūros skyriaus vadovas, 1984-1992 m. instituto direktorius.
Kartu su akademiku K. Korsaku redagavo „Lietuvių literatūros istorijos“ IV tomą, parašė didelių literatūrologijos darbų: „Literatūra ir humanistiniai idealai“, „Eduardo Mieželaičio poezija“, „Vinco Mykolaičio-Putino kūryba“. Didžiausias mokslininko įnašas – į dramaturginio pobūdžio literatūros tyrinėjimus – parengė monumentalius dramaturginės literatūros studijų darbus: „Lietuvių tarybinė dramaturgija“, „Lietuvių dramaturgijos raida“.
Akademiko veikalai buvo įvertinti Lietuvos valstybinėmis premijomis. 1995 m. buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
2000 m. gruodžio 28 d. Klaipėdos rajono savivaldybės viešajai bibliotekai buvo suteiktas Jono Lankučio vardas.
2003 m. rugpjūčio 11 d., po mirties, suteiktas Gargždų miesto garbės piliečio vardas.
Jonas Lankutis mirė 1995 m. kovo 5 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse