Mažosios Lietuvos kalbininkas, evangelikų kunigas, pedagogas.
Gimė 1817 m. vasario 14 d. Tilžėje.
Mokėsi Gumbinės, Tilžės gimnazijose. 1835 m. ją baigęs, studijavo teologiją Karaliaučiaus ir Halės universitetuose. Išlaikęs pirmuosius teologo egzaminus, mokytojavo privačiai.
1848 m. pradėjęs mokytojo darbą Gumbinės mergaičių mokykloje, netrukus paskirtas Gumbinės bažnyčios pamokslininku, nuo 1850 m. – Beržkalnio kunigas. 1860 m. paskiriamas į Klaipėdos lietuvininkų parapiją, kur kunigavo iki mirties. Pradėjęs darbą Klaipėdoje, tyrinėjo lietuvių kalbą: užrašinėjo retesnius posakius, rinko tautosaką, aiškino žodžių kilmę, bendradarbiavo su F. Kuršaičiu, rinko jo žodynui medžiagą.
1879 m. kartu su kitais Tilžės šviesuoliais įkūrė mokslinę draugiją „Litauische litterariche Gesellschaf“ (Lietuvių literatūros draugija), tapo šios draugijos pirmininku.
1880 m. pradedamas leisti šios draugijos mokslinis leidinys „Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“, kurio leidimuose iki 1912 m. K. R. Jakobis paskelbė reikšmingų lietuvių kalbos tyrinėjimų. Straipsnyje „Klaipediszkių praneszims“ aiškina pavadinimo „Klaipėda“ kilmę.
1879 m. Klaipėdos apygardos mokyklų kolegijos sprendimu į Klaipėdos Luizės gimnaziją įtraukus lietuvių kalbą, dėstyti ją pakviečiamas K. R. Jakobis. Susidūręs su lietuvių kalbos vadovėlių trūkumu, pats parengė „Lietuvių kalbos chrestomatiją mokyklai“, kurią 1880 m. išspausdino uostamiesčio F. Zyberto knygų leidimo įmonė. Ši chrestomatija buvo pagrindinis vadovėlis Mažosios Lietuvos mokyklose, kur buvo dėstoma lietuvių kalba. Ruošė stambų mokslinį lietuvių kalbos žodyną, kurio parengti nespėjo.
Mirė 1881 m. vasario 24 d. Klaipėdoje.