Pedagogas, kraštotyrininkas, leidėjas, Mažosios Lietuvos ir K. Donelaičio giminės tyrėjas.
Gimė 1930 m. gruodžio 24 d. Berlyne.
Pokario metais gyveno rusų okupacinėje zonoje, mokytojavo, dėstė istoriją ir gamtos pažinimą. Išdirbęs 20 metų buvusios VDR mokyklose buvo suimtas ir trejus su puse metų kalintas. 1976 m. išsiųstas į VFR, apsigyveno Brėmeno priemiestyje Lilientalyje. Dirbo mokytoju realinėje gimnazijoje. Sušlubavus sveikatai, išėjo į pensiją. Tyrinėjo Mažosios Lietuvos ir jos gyventojų praeities studijas.
Užmezgė kontaktus Donelaičių giminės atstovais, ėmėsi supažindinti vokiečių visuomenę su savo giminaičio gyvenimu ir kūryba.
Lietuvoje pokario metais donelaitikos tematiką gvildenantys mokslininkai daugiausia savo darbuose rėmėsi XIX a. pab.–XX a. per. Leipcigo universiteto prof. Franco Tetznerio (1863-1917) surinktais ir to meto spaudoje paskelbtais duomenimis iš Tolminkiemio bažnyčios archyvų. Daugiau autentiškų dokumentų neturėta, manyta, kad jie greičiausiai pražuvę Antrojo pasaulinio karo metu. Svarbiausias autentiškas objektas buvo pats K. Donelaičio kūrinys „Metai“, jo vienas kitas mažesnis kūrinys.
Dar buvo viena galimybė: susitarus su naująja pokario metų Kaliningrado srities administracija, tirti Tolminkiemį, Lazdynėlius, bandyti identifikuoti tai, kas dar tose vietose išlikę iš K. Donelaičio gyvenamojo laikotarpio.
Kitokia padėtis buvo Vokietijoje. Per Antrojo pasaulinio karo audras nemaža dalis archyvų (Rytų Prūsijos parapijų, XVIII a. valdiškų įstaigų dokumentų) daugiau ar mažiau buvo išsaugota ar bent prieš pat karą nukopijuota. Vokietijoje gyveno nemažai iš buvusios Rytų Prūsijos į Vakarus persikėlusių žmonių, kartais turinčių savo asmeninės archyvinės medžiagos ar bent galinčių pateikti šiokių tokių duomenų apie savo šeimų genealogijas.
Tokiam darbui Vokietijoje – surinkti, atgaivinti išblaškytą medžiagą, kontaktuoti su ten gyvenančiais persikėlėliais, surasti Donelaičių giminės atstovus, paskatinti juos domėtis savo giminės istorija, – reikėjo vietinio žmogaus. Tam darbui labiausiai tiko L. Wenau, nešiojantis širdyje K. Donelaičio giminės atstovo ambicijas, pats suradęs savo lietuviškas šaknis.
Sužavėtas, kad jo giminaitis taip gerbiamas Lietuvoje, kad jis Lietuvoje laikomas grožinės literatūros pradininku. Tai paskatino jį prisidėti prie Lietuvos mokslininkų darbų. Susipažinęs su ankstesne profesoriaus F. Tetznerio sėkminga veikla donelaitikos baruose, tęsė jo pradėtą darbą.
Mirė 2007 m. kovo 4 d. Vokietijoje.
Daugiau skaitykite:
Mirė Mažosios Lietuvos tyrėjas // Voruta, 2007 m. kovo 24 d. Nr. 6 (624), p. 12.