Kalbininkas, filologas.
Gimė 1906 m. vasario 24 d. Tiekinų kaime (Kretingos r.).
Mokėsi Telšių gimnazijoje ir VDU humanitarinių mokslų fakultete, kurį baigė 1933 m.. Nuo 1935 m. Klaipėdos pedagoginio instituto lietuvių kalbos lektorius. 1938 m. mokytojas Kaune. 1939 m. VDU bendrinės lietuvių kalbos ir jos metodikos lektorius.
1940 m. su fakultetu persikėlė į Vilnių ir ten buvo Vilniaus universiteto lietuvių kalbos dėstytoju. Kalbos klausimais bendradarbiavo “Gimtojoje kalboje”, “Židinyje”, “Naujojoje Romuvoje”, “Lietuvos aide”, “Tautos mokykloje”, “Pedagoginiame metraštyje”.
1940 m. atskirai išspausdino “Iš romantiškosios į mokslinę kalbotyrą Lietuvoje”.
A. Ašmanto gyvenimo tarpsnis Klaipėdoje prasidėjo 1935 m., kai Švietimo ministerijos buvo paskirtas Klaipėdos pedagoginio instituto lektoriumi. Tuo metu Klaipėdoje padėtis buvo sudėtinga, vokietininkai, nors ir prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, neužleido savų pozicijų, lietuvių kalba tebesivaržė su svetimšale. Taigi, A.Ašmantas, kaip perspektyvus mokslininkas, buvo siunčiamas rūpintis lituanistikos reikalais. Dirbo pedagoginiame institute, metus išdirbo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos studijų patarėjo pareigose, o nuo 1936 m. rudens dėstė lietuvių kalbą ir Prekybos institute. Abiejose mokyklose rūpinosi mokomosiomis programomis, įvedė lietuvių kalbos technikos, bendrinės kalbos istorijos, Klaipėdos krašto tarmių, vaikų literatūros kursus. Klaipėdoje parengė paskaitų tekstus, išspausdino studiją “Kūrybinis Putino pasaulis” (Klaipėdos “Pedagoginis metraštis”, 1937), parašė kalbotyros ir publicistikos straipsnių, susijusių su Klaipėda: “Iš Klaipėdos teatro gyvenimo”, “Kam tarnauja Klaipėdos magistralas”, “Pavojus Klaipėdoj”, “Klaipėdos įvykių kalba”. 1938 m. Švietimo ministerija perkėlė A. Ašmantą į Kauną, tuo tarpu Klaipėdos laikraščiai apgailestavo netekę “puikaus savo dalyko specialisto”, “Klaipėdos Visuomenės sąjungos centro valdybos aktyvaus nario”, “studentų mylimo dėstytojo”.
Mirė 1941 metais.